„Pėsčiuosius reikia mylėti.
Pėstieji – tai didžioji žmonijos dalis. Maža to – geresnioji jos dalis. Pėstieji sukūrė pasaulį. Tai jie pastatė miestus ir daugiaaukščius namus juose, pajungė kanalizaciją ir vandentiekį, nutiesė gatves ir apšvietė jas elektros lemoutėmis. Tai jie paskleidė kultūrą pasaulyje, išrado spaudą, išgalvojo paraką, perkirto upes tiltais, iššifravo egiptiečių hieroglifus, pradėjo naudotis skutimosi peiliukais „Gillet“, panaikino vergų prekybą ir nustatė, kad iš sojos pupelių galima pagaminti šimtą keturiolika skanių ir maistingų patiekalų.
Ir tada, kai viskas jau buvo paruošta, kai mūsų planeta tapo panaši į apgyvendintą, atsirado automobilistai.
Reikia pasakyti, kad automobilį irgi išrado pėstieji. Bet automobilistai kažkaip iš karto apie tai užmiršo. Romius ir protingus pėsčiuosius pradėjo traiškyti. Gatvės, sutvertos pėsčiųjų, perėjo automobilistų priklausomybėn. Važiuojamoji dalis tapo dvigubai platesnė, šaligatviai susiaurėjo iki tabako banderolės pločio. Ir išsigandę pėstieji ėmė spaustis prie namų sienų.
Dideliame mieste pėsčiųjų gyvenimas panašus į kankinių. Jiems sukurtos tam tikros transporto geto taisyklės. Leidžiama pereiti gatvę tik sankryžose, t. y. būtent ten, kur eismas didžiausias ir kur lengviausia nutraukti tą plauką, ant kurio paprastai kabo pėsčiojo gyvybė.
Read more
