„Užtarti silpnesnįjį – ir moralės, ir teisės norma“
„Teisės normos glaudžiai susijusios su moralės normomis. Nors kasdienėse situacijose dažnai esame linkę apkaltinti silpnesniuosius (vaikus, o ne tėvus ir mokytojus, pėsčiuosius, o ne vairuotojus, vartotojus, o ne verslininkus, darbuotojus, o ne darbdavius), teisė vis dėlto stengiasi šią asimetriją ištaisyti – daugeliu atvejų paremiama silpnoji šalis.“
„Stipriųjų niekas neteisia“
„Nors teisėje yra įtvirtinta silpnosios šalies gynimo taisyklė, gyvenime dažniau esame linkę kaltinti būtent silpnesniuosius, sakydami „nereikėjo skolintis“, „reikėjo skaityti sutartį“, „nereikėjo vaikščioti tamsoje“, „reikėjo mokytis“ ir t. t. Pasak psichologės Linos Vėželienės, šis psichologinis mechanizmas – gana sudėtingas. Visų pirma reikėtų kalbėti apie tai, su kuo žmonės yra linkę tapatintis. Nors patys užimame silpnesniojo padėtį, vis dėlto dažnai esame linkę tapatintis su stipriąja šalimi ir tikėtis, kad mums taip neatsitiks – nepasiskolinsime, netapsime nesažiningumo ar nusikaltimo auka ir t. t. Kitaip sakant, sugebėsime išvengti bet kokių nelaimių, nes būsime apdairūs, sumanūs, atsargūs ir pan.
Ar mums patiks toks požiūris, kai vis dėlto nepavyks išvengti nemalonumų ir nelaimių, – vargu. Tačiau kol taip neįvyko, su auka savęs netapatiname. Visgi, pasak psichologės, turėtume išsiugdyti didesnę empatiją ir didesnį solidarumo jausmą, nes užsipulti silpnesnįjį moralės požiūriu yra visiškai nepriimtina, demokratinėje šalyje stipresniojo teisė neturėtų būti norma, o užstoti silpnesnįjį turėtų ne tik valstybė, bet ir visuomenė. Mūsų polinkis kaltinti auką iš dalies kyla iš mūsų poreikio tikėti, kad pasaulis yra teisingas. Kai kitam žmogui nutinka kas nors blogo, mes dažnai manome, kad jis padarė ką nors netinkamo, jei nusipelnė tokio likimo. Socialiniai psichologai šią tendenciją vadina teisingo pasaulio reiškiniu.“