„Bulgarijoje šiandien nacionalinis gedulas. Autostradoje vakar susidūrė 80 automobilių, daugiau nei 50 sužeistų ir 12 žuvusių. Valgydama pusryčius įsijungiau žinias, bet kad kąsnis gerklėj strigo. Žmonės masiškai aukoja kraują, kai kur net susidarė norinčiųjų padėti eilės.
Per žinias taip pat rodė reportažą apie paskubomis vyresniųjų klasių moksleiviams organizuojamas netradicines pamokas automobilių morguose. Jaunuoliams paprasčiausiai demonstruojama, kas nutinka, kai viršijamas greitis, nepaisoma gamtinių sąlygų, nesilaikoma taisyklių ar vairuojama apsvaigus.
Suprantu, kad kraupūs vaizdai gali gąsdinti ir traumuoti, tačiau iš esmės esu už tokias – vizualiai itin paveikias – prevencines priemones. Čia gal pasirodys minties šuolis, bet kai visokie lietuviški interneto durneliai važinėja po iranus ir giriasi, kaip bando opiumą, man kraujas verda. Prigėrus ir pripūtus atsiranda daug drąsos daryt nesąmones, pvz., sėst už vairo. Aš pati narkotikų nesu bandžius, o priežastis labai paprasta: bijau. Kai buvau paaugliukė, Zarasuose lankiau vietinio laikraščio redakciją ir leidome priedą jaunimui. Mūsų vadovė Danutė tuomet, 2001-aisiais, parengė įdomų projektą ir suorganizavo apsilankymą legendinio žurnalo „Panelė“ redakcijoje, o taip pat – narkologijos centre. Ten mums, provincijos vaikiukams, buvo parodytas dokumentinis filmas apie narkotikų gamybą Vilniaus tabore. Žiūrėdama aš, trylikametė, tada taip pasišlykštėjau antisanitarinėmis gamybos sąlygomis, taip išsigandau rodomų narkomanų pūvančiomis atviromis žaizdomis, kad va, prašau, taip nei karto ranka ir nekilo pabandyti.
Bulgarijoje nelaimė nutiko dėl itin tiršto rūko, greičio, vairuotojų išsiblaškymo. Tikiuosi, tokios netradicinės pamokos automobilių morguose jaunuoliams bus tokios pat paveikios kaip ir manoji pamoka narkologijos centre.“
Pėstieji gali visur apeiti, visus praleisti, viską ištverti – bet nebenori.
