„Pėsčiuosius reikia mylėti.
Pėstieji – tai didžioji žmonijos dalis. Maža to – geresnioji jos dalis. Pėstieji sukūrė pasaulį. Tai jie pastatė miestus ir daugiaaukščius namus juose, pajungė kanalizaciją ir vandentiekį, nutiesė gatves ir apšvietė jas elektros lemoutėmis. Tai jie paskleidė kultūrą pasaulyje, išrado spaudą, išgalvojo paraką, perkirto upes tiltais, iššifravo egiptiečių hieroglifus, pradėjo naudotis skutimosi peiliukais „Gillet“, panaikino vergų prekybą ir nustatė, kad iš sojos pupelių galima pagaminti šimtą keturiolika skanių ir maistingų patiekalų.
Ir tada, kai viskas jau buvo paruošta, kai mūsų planeta tapo panaši į apgyvendintą, atsirado automobilistai.
Reikia pasakyti, kad automobilį irgi išrado pėstieji. Bet automobilistai kažkaip iš karto apie tai užmiršo. Romius ir protingus pėsčiuosius pradėjo traiškyti. Gatvės, sutvertos pėsčiųjų, perėjo automobilistų priklausomybėn. Važiuojamoji dalis tapo dvigubai platesnė, šaligatviai susiaurėjo iki tabako banderolės pločio. Ir išsigandę pėstieji ėmė spaustis prie namų sienų.
Dideliame mieste pėsčiųjų gyvenimas panašus į kankinių. Jiems sukurtos tam tikros transporto geto taisyklės. Leidžiama pereiti gatvę tik sankryžose, t. y. būtent ten, kur eismas didžiausias ir kur lengviausia nutraukti tą plauką, ant kurio paprastai kabo pėsčiojo gyvybė.
Mūsų plačiojoje tėvynėje automobilis, skirtas, kaip mano pėstieji, taikiam žmonių ir krovinių pervežimui, įgijo grėsmingą brolžudiško įrenginio pavidalą. Jis išveda iš rikiuotės ne vieną tikrųjų profsąjungos narių ir jų šeimų gretą. Jeigu pėsčiajam kitą kartą pavyksta išsisukti nuo sidabrinio mašinos radiatoriaus – už eismo katekizmo pažeidimą jį baudžia milicija.
Ir apskritai pėsčiųjų autoritetas smarkiai susvyravo. Jie, davę pasauliui tokius įžymius žmones kaip Horacijus, Boilis, Mariotas, Lobačevskis, Gutenbergas ir Anatolis Fransas, priversti dabar staipytis it kokie nešvankėliai vien tik tam, kad primintų, jog egzistuoja. Dieve Dieve, kurio, tiesą sakant, nėra, iki ko tu, kurio iš tikrųjų nėra, privedei pėstįjį!“